Atkurti praeitį. Pokalbis su meno istorike Anna Orlando

Teksto autorė Agnė Sadauskaitė

Lietuvos nacionalinio muziejaus įgyvendinamos muziejinių kompetencijų ugdymo programos „Marta“ kvietimu Lietuvoje viešėjo meno istorikė, kuratorė ir kultūros vadybininkė Anna Orlando. Šiame pokalbyje ji prisimena kelią, atvedusį ją į XVII a. Genujos meno pasaulį. Tai, kas prasidėjo nuo namie kabėjusių senelio paveikslų, ilgainiui tapo įkvėpimu rekonstruoti praeitį, atskleidžiant menininkų, kurių vardai beveik išnyko, istorijas. Ši žymi Genujos ir flamandų senųjų meistrų tyrėja bei daugelio parodų kuratorė pasakoja apie darbą archyvuose, netikėtų atradimų džiaugsmą, apie smalsumą, abejonės svarbą ir dalijimąsi idėjomis. Muziejinių kompetencijų ugdymo programos „Marta“ organizuotame seminare italų tyrėja skaitė dviejų dalių pranešimą apie XVII a. flamandų ir genujiečių tapytojus Giacomo Legi ir Stefano Camogli.

Miela Anna, ačiū, kad sutikote pasidalinti savo mintimis. Pirmiausia įdomu būtų sužinoti, kas jus paskatino rinktis kultūros ir meno tyrimų sritį.

Atrodo, kad meilę menui jaučiau visą gyvenimą, net jei ilgai pati to nesupratau. Mano senelis buvo meno kolekcininkas. Neteko gerai jo pažinti, tačiau iš jo paveldėti paveikslai, atitekę mano mamai, supo nuo mažens. Augau tarp XVII a. Genujos tapybos, tad ji tiesiog įaugo į mano kraują, sielą. Vėliau supratau, kodėl taip gerai atpažįstu genujiečių meistrus, jie man tapo tarsi šeima.

Kita šios istorijos pusė – atsitiktinumas. Po mokyklos dviem mėnesiams išvykau į JAV ir apsistojau pas dėdės draugą, kuris dėstė meno istoriją. Lankiau jo paskaitas ir tiesiog įsimylėjau šį mokslą. Turėjau grįžti atgal į Italiją ir pradėti studijuoti kalbas, tačiau paskutinę akimirką pasirinkau meno istorijos studijas.

Jūsų specializacija apima genujiečių ir flamandų tapybą. Kas šią kultūrų sąveiką daro tokią įdomią?

Tai kitas mano gyvenimo atsitiktinumas. Kai 1991-aisiais baigiau studijas, Genujoje buvo ruošiamasi didelei tarptautinei parodai. Tuo metu menotyrininkų, mokančių kelias kalbas, buvo nedaug, o aš mokėjau tris. Tad man labai pasisekė – mane pakvietė prisidėti prie parodos, leido tyrinėti du mažai žinomus tapytojus. Vienas jų – Giacomo Legi, apie kurį iki tol beveik nieko nežinota.

Buvau vos baigusi universitetą, taigi manęs niekas nelaikė konkurente. Tuomet supratau itin svarbų dalyką, kad kiekviena tema, net mažytė, gali suteikti naujų žinių, jei ją tyrinėji rimtai. Taip pradėjau nuo Legi, paskui perėjau prie jo svainio Jano Rooso (Giovanni Rosa), tada prie kitų flamandų. Po truputį ėmiau matyti bendruomenes, ryšius, kultūrinį tinklą. Po kurio laiko vardai pradėjo sietis su paveikslais.

Taigi jau 34 metai tyrinėjate Giacomo Legi darbus. Tikriausiai XVII a. archyvinė medžiaga gali būti fragmentuota, padrika.

Archyvai yra tikras iššūkis. Studijų metais lankiau specialius archyvinių dokumentų skaitymo kursus, juose mokiausi skaityti seną, elegantišką, bet labai sudėtingą rašyseną. Tai sukūrė pagrindą mano turimiems įgūdžiams. Tačiau tikrasis darbas prasidėjo tik nuėjus į archyvą. XVII a. notarų raštai kartais tokie neįskaitomi, kad net šiandien, po tiek metų, man reikia archyvarų pagalbos. Jie puikiai orientuojasi dokumentų pasaulyje ir žino, kur ko ieškoti. Dabar su manimi dirba žmogus, kuris nuolat padeda. Aš tarsi režisierė – nukreipiu, ko reikia ieškoti, o mes kartu tikriname dokumentus, sudarinėjame genealoginius medžius. Archyvai tapo mano darbo šerdimi. Reikia mokėti sau užduoti tinkamus klausimus. Jei tai pavyksta, judama pirmyn net tada, kai nežinai, kur baigsis kelias. Niekada nesi tikras, ar pasieksi tikslą, tačiau bent jau neeikvoji laiko klystkeliams.

Pirmasis seminaro pranešimas – „Flamandų dailininkai Genujoje. Natiurmorto meistro Giacomo Legi atvejo analizė per dokumentus ir atribucijos metodus“. Kiek jūsų tyrimo pradžioje buvo žinoma apie Giacomo Legi?

Iš tiesų beveik nieko. Vos dešimt biografijos eilučių ir tai, kad jis buvo šiek tiek geriau žinomo tapytojo svainis. Negali tyrinėti vieno, nepažindamas kito. Remdamasi stilistika, atributavau Legi vis daugiau darbų. Jaudinantis momentas, kai galiausiai randi dokumentą, patvirtinantį tai, ką metų metus dėliojai iš užuominų. Gali surinkti daug mažų ženklų, bet visada lauki vieno – įrodymo. Kartais jis ateina tik po labai ilgo laiko.

Savo tyrimuose jungiate detales ir kontekstą į vientisą istoriją. Esate kaip XVIII a. detektyvė, susiejanti smulkias užuominas, stilistiką, kontekstą.

Taip, man dažnai sako, kad esu detektyvė. Svarbiausia niekada nepasitikėti vienu dokumentu. Net parašas, data ar archyvinis įrašas gali būti netikslus. Žmonės visais laikais turėjo priežasčių sukurti dokumentą, kuris nebūtinai nurodo tiesą. Be to, XVII a. tapytojai ne visada pasirašydavo savo darbus. Meno rinka buvo kitokia, mat paveikslai keliaudavo tiesiai užsakovams, ne galerijoms. Didelėse dirbtuvėse meistras kartais pasirašydavo mokinio darbą savo vardu, kai negalėjo sukurti tiek paveikslų, kiek sulaukdavo užsakymų. Tai nurodo, kaip pavojinga kliautis viena detale.

Jūsų supratimas apie to laikotarpio kontekstą ir niuansus neįtikėtinai platus.

Taip, kontekstas yra būtinas. Jei nenusimanai XVII a. Genujos istorijos, politikos, geografijos ar socialinės struktūros srityse, greitai pasiklysi. Pavyzdžiui, neseniai tyrinėjau van Dycko paveikslą, kurį įsigijo Giovanni Battista Cattaneo. Tuo pačiu metu Genujoje buvo net aštuoni vyrai tuo pačiu vardu. Reikėjo be galo kruopščiai viską sutikrinti. Jei nesi kilęs iš Genujos, kaip gali atskirti vieną nuo kito ir suprasti, kodėl tiek vyrų turėjo vienodą vardą?

Dėl šios priežasties užsienio tyrėjai gali padaryti daugiau klaidų. Dažnai taisau kitų teorijas, ir ne dėl to, kad esu geresnė tyrėja, bet todėl, kad konteksto išmanymas man suteikia pranašumą. Vardas, kuris kitiems nieko nesako, man gali iškart pasufleruoti didikų giminę, rūmus, ryšius.

Antroje seminaro dalyje „Flamandų-genujiečių dailininkai. Gėlių tapybos specialisto Stefano Camogli atvejo analizė“ pristatėte kitą tapytoją.

Camogli – tarsi kita istorijos pusė. Jis buvo genujietis natiurmortų meistras, susijęs su žymiuoju Domenico Piola. Viskas, ką iš pradžių žinojome, apsiribojo tuo. Kadangi Piola buvo garsesnis, visi manė, kad jis ir vyresnis. Tai puikus pavyzdys, kaip trūkstama informacija iškreipia požiūrį. Vėliau rankraštyje aptikau, kad iš tiesų buvo atvirkščiai. Taip pat sužinojau, kad jį mokė flamandas Janas Roosas.

Kai 1996 m. pradėjau domėtis Camogli, neturėjau nė vieno patvirtinto paveikslo, kurį buvo galima priskirti šiam tapytojui. Remdamasi stilistika bandžiau dėlioti jo paveikslų grupes. Vieną dieną sulaukiau skambučio: man pranešė, kad žmogus rado galbūt genujietišką paveikslą. Atsiųstą nuotrauką pažinau iš karto ir paprašiau jį atvežti. Niekas nepastebėjo, kad fragmentiškas įrašas ant majolikos indo yra Camogli inicialai. Po 25 metų pagaliau turėjau savo tapytojo pasirašytą paveikslą.

Jūs esate šios srities ekspertė. Ką patartumėte pradedantiems menotyrininkams, ypač tiems, kurie nori dirbti archyvuose?

Abejokite viskuo, net savimi. Nebūkite pernelyg įsitikinę, kad tai, ką radote ar kuo tikite, yra absoliuti tiesa. Neįsimylėkite savo tyrimo objekto tiek, kad pradėtumėte jį matyti visur. Būkite aistringi, bet atsargūs. Dalinkitės darbais, klausimais, atradimais.

Dėkoju už pokalbį.

2023–2025 m. Lietuvos nacionalinis muziejus įgyvendina centralizuotą nacionalinių ir valstybinių muziejų profesionalams skirtą muziejinių kompetencijų ugdymo programą „Marta“. Programą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Tekstas publikuotas internetiniame kultūros dienraštyje „7 meno dienos“.

Teksto publikacija finansuota programos „Marta“ lėšomis